Šunų dresūra

Dresūros principai

Pirmiausia šiam tikslui tarnauja dresavimo aikštelės, į kurias renkasi daug šunų ir dresūros procesas vyksta dažniausiai grupėse. Dresūros aikštelių pagrindinis privalumas tas, kad užsiėmimai dažniausiai nemokami. Tačiau ne kiekvienas šeimininkas turi valios vedžioti šunį į užsiėmimus, kad būtų pasiektas geras dresavimo rezultatas. Ir mes turime pripažinti, kad kiekvieną darbą turi atlikti tos srities specialistas.

Priklausomai nuo šuns veislės tokiose nemokamose aikštelėse pasiekiami ir skirtingi rezultatai. Jei aikštelėje šeimininkas treniruos vokiečių aviganį, tokie mokslai bus teigiami. Tačiau jei tai anglų buldogas ar čiau-čiau veislės šuo, tai dresūros rezultatas bus abejotinas. Tik galiu atvirai pridurti, jog šių veislių šunims man, kaip specialistui, pačiam sunku išdresuoti. Taigi dresūros pasiekimai aikštelėse priklauso tik nuo paties šeimininko uolumo ir darbštumo.

Bet yra ir kitų dresavimo būdų. Pavyzdžiui, kai dresuotojas pats atvyksta pas šeimininką į namus dirbti individualiai su jo šunimi. Šis būdas efektyvesnis, kadangi dirbama tik su vienu šunimi. Dar dresuotojas privalo pateikti konkrečią darbo apimtį ir per kokį terminą ją įvykdys. Taigi atrodo šis būdas yra optimaliausias. Tačiau iš savo patirties žinau, jog dalis dresuojamų šunų darbo eigoje pradeda vengti dresuotojo. Kodėl? Todėl, kad dresuotojas atvažiuoja tik reikalauti, o tai ne kiekvienam šuniui patinka. Dresuotojas atvažiuoja tik dresūros pamokai, o per ją nedaug laiko lieka žaidimams, glostymams, kurie pelno šuns meilę mokytojui.

Taigi priėjome prie dar vieno būdo, kada mokiniai (šunys) gyvena, mokosi dresavimo mokykloje.

Šis būdas geras tuo, kad šeimininkas tuščiai negaišta laiko, o palieka jį mokykloje ir atvažiuoja jį paimti jau paruoštą, išdresuotą.

Šio dresūros būdo privalumas tas, kad dresuotojas turi galimybę daug daugiau laiko praleisti su šunimi. Jį ne tik moko, bet ir vedžioja, maitina, šukuoja ir t.t. Kuo daugiau dresuotojas ir šuo praleidžia laiko kartu, tuo didesnis atsiranda abipusis pasitikėjimas ir prieraišumas, o dresūroje tai labai svarbu, nes tada šuo atlieka komandas daug efektyviau, su noru. Straipsnio pabaigoje norėčiau pateikti keletą apibrėžimų, susiformavusių per daug darbo metų. Paklusnus šuo – šuo, kuris yra valdomas esant įvairiems aplinkos dirgikliams, kada šuo reaguoja į besikeičiančią šeimininko balso intonaciją. Šuo yra paklusnus, kada šeimininkui jaučia pagarbą, šiek tiek sumaišytą su baime (tai ypač aktualu tarnybiniams, stambiems šunims). Dresūros pagrindas yra kartojimas, kartojimas ir dar kartą kartojimas. Be abejo, remiantis žinojimu, kaip ir ką kartoti.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad nėra blogų, kvailų agresyvių šunų. Mes patys, šeimininkai, suformuojame juos, kokius norime matyti. Tada ir didis šuo puikiausiai klauso silpnos, trapios būtybės rankos.